Patirti Dievo vadovavimą

Skaitymo laikas 8 minutės

Atnaujinta - vasario 9, 2025

Patirkite Dievo vadovavimą! Tie, kurie yra "tikrai" tikintys, gali papasakoti apie nepaprastus išgyvenimus, kurie iš tiesų gali jus tiesiog priblokšti iš netikėjimo.

Tie, kurie tikėjime yra mažiau "aktyvūs", į visa tai žiūri gana skeptiškai, nes jei leidžiu Dievui mane vesti, turiu atiduoti vairą, ar ne? Ir šiaip ar taip, juk noriu būti savo paties šeimininkas!
Be to, gal man visai nepatinka Jo keliai?

Na, dilema, ar ne? - Ką gi, nieko nerizikuosi, nieko nelaimėsi. Sena patarlė, bet šiandien ji tebėra tokia pat aktuali kaip ir anksčiau.

O dabar?

Pažvelkime, kaip Dievas mus sukūrė: Kaip žmones, turinčius protą, t. y. atsakomybę, gebėjimą mąstyti, priimti sprendimus, atskirti gėrį nuo blogio ...

Mes žinome, kas yra gera ir bloga, taip pat galime mąstyti, bet KĄ mes galvojame? Na, ką aš noriu, MES! Bet ar tai prasminga ir tikslinga man, paprastai paaiškėja tik retrospektyviai. Taip, tai tiesa: Po to visada būni protingesnis!

Gerai. JEIGU Dievas yra visažinis, tada jis taip pat žino, kaip kas nors baigsis, kai aš darysiu tai, ko NORIU, ar ne? Na, gerai. Bet jei aš noriu kažko, ko - tiesą sakant - tiksliai žinau, kad tai ne Jo valia, bet vis tiek tai darau, ar negali būti, kad Jis supranta mane ir mano norą? Tiesa, Jis tai supras, bet ar Jis tam pritars?

Vis dėlto Jis leis tai padaryti, jei nuspręsite kitaip, prieš Jo valią (Jo žodį...). Kodėl? Būtent todėl, kad nesate marionetė. Fui, jums pasisekė! O gal ne?

Kažkas visada turi nupiešti juodą paveikslą! - Ne, nesiseka, geriausiu atveju jūsų noras kol kas patenkintas. Nes jūsų veiksmų pasekmės dar tik ateis...

O kaip dėl Dievo vadovavimo?

Šypsokis, tu tai patyrei tą akimirką, kai - iš tikrųjų - žinojai, kad tavo planas neatitinka Jo valios. Ir visa tai be maldos.

Deja, ne visada kas nors garsiai ir aiškiai pasako "Nedaryk to!", o šalia kavos puodelio staiga neatsiranda garsusis raštelis su aiškiai įskaitomu užrašu "Ne".

Nepaisant to, turėjote galimybę įsiklausyti į "tikrąjį", vidinį balsą. Nusprendėte kitaip ir turite gyventi su savo sprendimo pasekmėmis.

Bet jei Jis žinojo, kad tai man nenaudinga, tuomet tikrai galėjo mane sustabdyti?

Tiesa, Jis galėjo tai padaryti ir kartais tai daro, bet ne visada. Galbūt tavo sprendimo pasekmės padės tau ateityje, todėl Jis leidžia tau elgtis taip, kaip nori.

Kodėl?

Taip, dažnai užduodame sau klausimą kodėl. Aš taip pat.

Mano išvykimo pas klientą laikas jau buvo vėlesnis nei planuota. Ir tada pasigirsta dar vienas skambutis, kuris priverčia mane laukti dar penkias minutes.

Dabar skaitytojas gali sakyti: "Kas tos penkios minutės, dar truputį paspauskite akseleratoriaus pedalą ir atsigriebsite! Taip tuo metu sau pasakiau, įsėdau į automobilį ir išvažiavome, šiek tiek greičiau nei leistina, bet greitkelis buvo netoli, o 70 km/val. greitis vis tiek buvo leistinas, kokia laimė!

Išvažiuokite į greitkelio nuvažiavimą ir - spauskite gazą! Tačiau, kaip ir būna, kai skubate, kita spūstis niekada nebūna toli. Taip buvo ir šį kartą. Jau iš tolo mačiau priekyje važiuojančių transporto priemonių stabdžių žibintus ir avarines šviesas. Ne visai garbingus žodžius lūpose, bent jau mintyse, aš taip pat stabdžiau ir sustojau, vis dar tikėdamasis, kad stovinčios transporto priemonės vėl pradės judėti. Taip ir stovėjau, žiūrėdamas, kaip bėga laikas. Tačiau net mano nervinga koja ant akceleratoriaus pedalo negalėjo pakeisti situacijos.

Kai spūstis ėmė mažėti, pamačiau, kad avariją patyrusios transporto priemonės manevruoja iš lenkimo juostos į kelkraštį. Jos visai neatrodė gerai. Policija, ugniagesiai, greitoji pagalba, visa programa.

Skaitytojas galbūt jau atspėjo: taip, jei būčiau išėjęs iš namų numatytu laiku, beveik neabejotinai būčiau atsidūręs ant kieto kelkraščio stovinčių transporto priemonių vietoje, galbūt taip pat būčiau tas, kurį būtų nemokamai pavežęs greitosios pagalbos automobilis. Penkios minutės, kurios galėjo lemti skirtumą tarp gyvybės ir mirties...

Dievo vadovavimas? Tuo metu dar nebuvau tuo įsitikinęs, nors slapta - tiesą sakant... - sakiau sau: "Jei būčiau ištrūkęs anksčiau, tikriausiai būčiau atsidūręs jų vietoje...".

Kitaip tariant, net jei nesate "tikintysis", Dievas vis tiek laiko savo ranką virš jūsų. Nuo to laiko nebesipiktinu, kai kas nors nepavyksta taip, kaip įsivaizdavau, nes tada sakau sau: kas žino, kam tai naudinga! - Iš šiandienos perspektyvos žinau(!), kad Jis turėjo tam ranką. Ir, tiesą sakant, atvirai? Tai nepaprastai raminantis jausmas!

Venture

Jei norite išdrįsti vadovauti Dievui, leiskite Jam paimti vairą į savo rankas! Jis tai padarys gerai, sakoma Biblijoje, Ps 37,5. "Pavesk savo kelią Viešpačiui ir tikėkis jo, jis viską gerai padarys."
"Gerai" reiškia "gerai", bet ne "Jis tai padarys, o aš sėdėsiu ir atsipalaiduosiu...".

Tai ne visiems patinka. Aš žinau. Galiu tai patvirtinti. Nemanau, kad yra kas nors, kas to nėra patyręs. Ir, deja, iki to pripažinimo dar toli.
Dažnai galvoju apie Mozės 40 metų klajones dykumoje. Štai kodėl pasiryžau taip ilgai nesilaikyti SAVO valios ir labiau įsiklausyti į savo nuojautą.

Tai buvo pirmas žingsnis. Antrasis - sutramdyti savo nekantrumą: Jei jis taip ilgai užtrunka, tai aš pats tai padarysiu! Nelabai gera mintis. Dar vienas turas dykumoje. Trečiasis žingsnis buvo mano atsidavimas Dievui, ištikimas savo žodžiui 1 Petro 5:7 "Užkraukite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi." "Aš nebegaliu nieko padaryti, padaryk tai tu - nesvarbu kaip, kada ir ką, bet padaryk!"
Niekam to nelinkėčiau, bet žmogus yra toks išdidus ir užsispyręs, kad kartais iš tiesų turi nusileisti iki galo, kad pagaliau leistų Dievui perimti vairą.

Situacija man priminė Mato 14, 22-33: Jėzus pasiliko ant kranto melstis. Petras ir mokiniai perplaukė ežerą į kitą krantą. Kilo audra, ir juos ištiko nelaimė.
Pamatę Jėzų, einantį per vandenį link jų, jie, suprantama, nepatikėjo savo akimis ir pamanė, kad mato vaiduoklį. Tačiau Jėzus sušuko jiems nebijoti, nes tai buvo Jis.
Puiku, jis turi daug ką pasakyti! Jis nėra iki kaklo įlindęs į vandenį! Gyvai įsivaizduoju, galėjau būti aš.

Petras, kuriam visa tai nepatiko, nori būti tikras ir šaukia: "Viešpatie, jei tai tikrai Tu, įsakyk man ateiti pas Tave vandeniu!" Jėzus atsako: "Ateik čia!"
Ir ką daro Petras? Jis išbando save, išlipa iš valties ir eina per šėlstančias bangas pas Jėzų. Jį pasiekęs jis išsigando, nes suprato, kad iš tikrųjų vaikščiojo vandeniu, ir iškart nuskendo bei išsigandęs šaukėsi pagalbos.

Man šis pavyzdys tiko kaip pirštinė! Nuo tos akimirkos Dievas man suteikė ramybę, pasitikėjimą, tikrumą. Ir, neperdedant, galėjau mesti savo problemas prie Jo kojų ir daryti tai, ką "jaučiau" esant gera. Tai buvo tarsi vaikščioti vandeniu ir nenuskęsti.

Tačiau kartkartėmis jus gali pasivyti ir nuskendimo akimirka. Kaskart, kai pagalvojate: "Na, sekasi neblogai!", jūsų pasitikėjimas savimi ima viršų ir vėl pradedate imti vairą į rankas, visai nepastebimai greitai esate sugrąžinami atgal ant žemės. Ačiū Dievui!

Ekskursas - Teisingas sprendimas

Vidutinio dydžio įmonės projektų vadovas, 32 metų. Ji turi nuolatinį darbą, gerą atlyginimą, iš tikrųjų jaučiasi gana saugi savo karjeroje, tačiau jai trūksta pasitenkinimo, gyvenimo prasmės. Monotonija yra visur - darbe, laisvalaikiu, ji jaučia, kad jos talentai nėra tinkamai išnaudojami ir kad jos darbui trūksta prasmės. Šis visa apimantis nepasitenkinimas ją slegia, tačiau ji taip pat bijo pokyčių, nes pažįstamas blogis yra geriau už nežinomą laimę, kartas nuo karto.

Ji yra tikinti ir reguliariai lanko bažnyčios pamaldas. Tikėjimas jai yra svarbus stiprybės šaltinis. Pastarosiomis savaitėmis ji vis labiau jaučia vidinį kvietimą ką nors keisti. Ji jaučia, kad Dievas ją veda nauja kryptimi, tačiau nežino, ar tikrai turi drąsos atsisakyti saugaus darbo ir išbandyti kažką naujo. Ji svarsto, ar tai tikrai Dievo vedimas, ar tik jos pačios minčių užgaida.

Aiškumo paieškos

Vieną vakarą, po ilgos darbo dienos, ji jaučiasi itin nerami. Ji nusprendžia savo rūpesčius ir nesaugumo jausmą išsakyti Dievui maldoje. Ji tyliai atsisėda prie savo darbo stalo, užmerkia akis ir iš visos širdies ištaria: "Dieve, nežinau, ką daryti. Jaučiuosi prislėgta ir prislėgta. Noriu pajusti Tavo vadovavimą. Prašau, padėk man rasti teisingą kelią".

Ji prašo Dievo suteikti jai aiškumo ir drąsos pasitikėti Jo vedimu, net jei kelias atrodo neaiškus ir niekur neparašyta, kad reikia daryti tą ar aną.

Melsdamasi ji pamažu jaučiasi ramesnė ir saugesnė, tarsi ją gaubtų šiltas, mylintis žmogus. Tačiau ji žino, kad ne visada lengva išgirsti Dievo balsą ir kad dažnai ją veda gana subtilūs ženklai.

Netikėtas susitikimas

Kitą rytą ji nueina į kavinę pasikalbėti su gera drauge. Pastaruoju metu ji retai matydavosi su draugu. Dabar jos spontaniškai susitarė susitikti išgerti kavos. Pokalbio metu ji papasakoja jai apie savo abejones darbe ir nepasitenkinimą. Ji taip pat kalba apie savo jausmą, kad galbūt turėtų pakeisti darbą arba pasukti nauja kryptimi, tačiau nežino, ar tai teisingas žingsnis.

Draugė įdėmiai klausosi, o tada pasako tai, kas ją nustebins: "Žinai, neseniai kalbėjausi su moterimi, kuri padarė panašų pokytį. Ji paliko saugų darbą, kad galėtų užsiimti savo aistra menui. Ji sakė niekada nemaniusi, kad gali žengti tokį žingsnį, bet kai nusprendė sekti savo širdimi, jai staiga atsivėrė tiek daug durų, kad ji buvo nustebinta. Manau, kad galbūt turėtumėte labiau klausytis savo širdies. Galbūt Dievas tave veda ta kryptimi."

Šiuo metu Ana jaučiasi ypač sujaudinta. Jai atrodo, kad draugė šiame pokalbyje ne tik išsako savo nuomonę, bet ir tai, kad šie žodžiai kažkokiu būdu tiksliai atspindi tai, ką ji jau jautė savo viduje. Jausmas, kad ji nėra vieniša ir kad per šį netikėtą susitikimą jai kalba Dievas.

Sprendimas

Po kelių dienų jai tenka priimti konkretų sprendimą: Įmonė, į kurią ji kreipėsi prieš kelis mėnesius, siūlo jai galimybę dirbti projektų vadove visiškai kitoje pramonės šakoje, kuri ją taip pat labai domina. Tačiau šis darbas būtų rizikingas, nes tai reikštų pokyčius, o iš pradžių ji pradėtų dirbti mažiau užtikrinta ir gautų mažesnį atlyginimą. Tačiau tuo pat metu ji mano, kad šiose pareigose būtų geriau išnaudoti jos talentai ir kad darbas jose būtų prasmingesnis.

Kai ji susiduria su darbo pasiūlymais, ji blaškosi. Ji svarsto, ar turėtų rizikuoti, ar geriau likti saugiame, gerai žinomame darbe. Ji prisimena savo maldą ir pokalbį su Marija ir giliai viduje jaučia, kad šis pokytis yra ne tik sprendimas dėl karjeros, bet ir sprendimas, kuris priartins ją prie savęs. Vidinė ramybė, kurią ji jaučia dėl savo sprendimo, yra tarsi patvirtinimas, kad ji eina teisingu keliu.

Dievo vadovavimas

Galutinio sprendimo priėmimo dieną ji meldžiasi, kad jos sprendimas būtų aiškus. Kitą dieną per pamaldas bažnyčioje pamoksle daugiausia dėmesio skiriama pasitikėjimui Dievo vadovavimu, tikėjimo svarbai net ir neaiškiais laikais ir tam, kad Dievas mus veda ne tik priimant didžiuosius gyvenimo sprendimus, bet ir mažomis akimirkomis, kai Jo klausomės.
Šie žodžiai prabyla į jos vidų ir ji supranta, kad nereikia visko spręsti vienai, nes Dievas yra šalia, kad ją vestų, net jei kelias ne visada tiesus, o tik šiek tiek vingiuotas.

Gavusi šį vidinį patvirtinimą, Ana galiausiai priima sprendimą pirmadienį sutikti dirbti naujame darbe. Ji jaučiasi vedama Dievo ir žino, kad šį sprendimą priima ne tik savo iniciatyva, bet ir dėl to, kad jaučia, jog tai yra Dievo jai numatytas kelias.

Išvada

Dievo vadovavimą kiekvienas patiria skirtingai, bet visada tinkamu laiku ir tinkamu būdu!

Išdrįskite išeiti iš savo komforto zonos, patikėkite savo gyvenimą Jam ir leiskite sau nustebti, kokie gyvenimo turtai staiga jums atsiveria. Tai daugiau, nei jums reikia, daugiau, nei kada nors galėjote sukurti patys, daugiau, nei galite įsivaizduoti!