Ar esu pakankamai geras?

Skaitymo laikas 6 minutės

Atnaujinta - vasario 9, 2025

Klausimą "Ar aš esu pakankamai geras..." tikriausiai kiekvienas gyvenime užduoda sau. Tai tikriausiai vienas giliausių klausimų, kuriuos užduodame sau. Jis turi įtakos mūsų savigarbai, mūsų santykiams su kitais žmonėmis ir santykiams su Dievu.

Ieškodami atsakymo į šį klausimą, apmąstome savo stipriąsias ir silpnąsias puses, moralines normas ir gyvenimo tikslą. Iš biblinės perspektyvos šis klausimas kviečia apmąstyti mūsų žmogiškumą ir Dievo požiūrį į mus.

Sertifikatas

Prieš analizuodami šią temą, pradėkime nuo vieno epizodo iš mano gyvenimo, nes šis klausimas anaiptol nėra svetimas ir man:

Mano jaunystėje vyravo neabejotinai geranoriški draudimai ir neišvengiamas perdėtas mamos noras, kad "kažkuo tapčiau". Teisės mokslų daktaro laipsnis būtų buvęs geras, bet medicinos daktaro laipsnis taip pat buvo visiškai priimtinas. Po to, kai mano pažymiai humanistinėje gimnazijoje su užsienio kalbomis - lotynų, anglų ir prancūzų - motinos požiūriu paliko labai daug vilčių ir niekaip neatitiko tuometinio numerus clausus, taigi svajonė apie daktaro laipsnį išnyko visiems laikams, tačiau mano susidomėjimas technika bent jau teikė miglotą tikimybę pasiekti bent jau dipl. inž. laipsnį, šio tikslo buvo įnirtingai siekiama. Praktika, praktika, praktika buvo dienos tvarka - net per atostogas.

Vieną vasarą ruošėmės trims savaitėms išvykti atostogauti į Austriją ir dėl ataskaitos nemaniau, kad turėsime laiko treniruotis. Taigi įsigijau sau du plastikinius maišelius, į kuriuos tvarkingai įdėjau ataskaitą tarp dviejų kartoninių rašomųjų sąsiuvinių nugarėlių, įdėjau ją į pirmąjį maišelį ir uždengiau antruoju, kad neprasiskverbtų drėgmė.
Pakeliui namo už aukštos kaltinės tvoros buvo sklypas su dideliu, beveik nenaudojamu sodu. Purų dirvožemį dengė daugybė lapų. Ideali slėptuvė. Greitai nustūmiau lapus ir viršutinį dirvos sluoksnį į šalį, užkasiau varginantį daiktą maišuose, uždengiau jį lapais ir viskas.
Prieš tai, žinoma, paskiepijau tuos bendraklasius tam atvejui, jei mama paklaustų, ar negavome pažymėjimų, kad jie pateiktų tą pačią informaciją.

Kai grįžau namo, pirmas klausimas, kaip ir tikėjausi, buvo "Ir...?", po kurio sekė mano atsakymas: "Nieko, mes jį gausime tik po švenčių!" Mano mama su akivaizdžiai susierzinusia ir nepatiklia veido išraiška: "Tu ir pati tuo netiki!" Į tai aš kuo ramiausiai ir vengdama menkiausio raudonio atsakiau: "Gali paskambinti kitiems..."

Ji neskambino - atostogos, be praktikos, buvo išgelbėtos! Bet kokia kaina!

Likus kelioms savaitėms iki jos staigios ir nenumatytos mirties, vieno vakarinio pokalbio metu ji man pasakė, kad tikriausiai daug ką auklėdama mane padarė ne taip. Mano atsakymas buvo toks: "Tu nieko blogo nepadarei, net jei vėliau norėtum peržiūrėti kai kuriuos savo sprendimus ir priimti kitokius. Normalu, kad sprendimus priimate remdamiesi dabartiniu savo žinių lygiu, tačiau žvelgdami atgal, atsižvelgdami į papildomą patirtį, kurią įgijote, padarote kitokią išvadą. Vargu ar kas nors sąmoningai pasielgs priešingai savo geresniam protui, ypač tėvai, kurie paprastai rūpinasi vaiko interesais.

Šiuo dialogu ji būtų galėjusi paversti gerus trisdešimt mūsų gyvenimo metų daug malonesniais ir bendresniais, jei būtų leidusi tam įvykti daug anksčiau. Bet ką gi, kai kuriems dalykams reikia laiko, tik norėtųsi šį suvokimą įsisąmoninti kuo anksčiau, o ne laukti iki pat pabaigos.

Skalė

Koks iš tikrųjų yra mūsų kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar esame pakankamai geri, ar ne?

pasaulietinis ...

Mūsų visuomenėje "pakankamai geras" dažnai vertinamas pagal išorinius kriterijus: Sėkmė, grožis, rezultatai, pripažinimas. Daugelis žmonių jaučiasi neatitinkantys šių lūkesčių. Tie, kurie nesugeba jų atitikti, greitai pasijunta prastesni.

Tačiau šie standartai dažnai yra nepasiekiami ir gali paskatinti nesibaigiantį tobulumo siekį. Tai sukuria vidinį spaudimą, kuris gali užgožti tikrąją žmogaus vertę.

... ir dieviškasis

Biblija siūlo visiškai kitokią perspektyvą. Jos centre - žinia apie besąlygišką Dievo meilę. Svetainėje Ps 139:14 (Schlachter) rašoma: "Dėkoju Tau, kad esu nuostabiai ir nuostabiai sukurtas; nuostabūs Tavo darbai, ir mano siela tai gerai supranta!„
Šie žodžiai mums primena, kad mūsų vertė priklauso ne nuo mūsų veiklos ar kitų žmonių, bet nuo to, kad esame Dievo kūriniai.

Su šia žinia susiduriame ir Naujajame Testamente. Jėzus Kristus atėjo pašaukti ne tobulų žmonių, bet nusidėjėlių (plg. Luko 5:32 (mėsininkas) - "Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atsiversti.").

Laiške Romėnai (3,23-24 (Schlachter)) Paulius apibendrina šią tiesą:
"Juk visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, bet yra išteisinami jo malone per atpirkimą, kuris yra Kristuje Jėzuje."
Dievas mus myli ne dėl mūsų darbų, bet dėl mūsų netobulumo. Kryžius yra ženklas, kad esame priimami tokie, kokie esame!

Įtampos sritis - nuodėmė ir malonė

Svarbus dalykas Biblijoje yra pripažinimas, kad mes, žmonės, nesame "pakankamai geri", kad savo jėgomis atsistotume prieš Dievą.

Iš pradžių ši tiesa gali atrodyti žlugdanti. Tačiau ji nurodo mums Dievo malonę. Svetainėje 2 Korintiečiams 12:9 (Schlachter) sako Pauliui Dievas: "Ir jis man tarė: 'Tegul tau užtenka mano malonės.“
Šis teiginys apverčia žmogiškuosius standartus: Būtent mūsų silpnume, mūsų klaidose ir trūkumuose atsiskleidžia Dievo didybė ir meilė.

Laisvė

Kai leidžiame sau vadovautis Dievo meile, mūsų požiūris į save pasikeičia. Galbūt suprasime, kad svarbiausia ne tobulumas, bet gyvenimas pasitikint Dievu. Biblija mus ragina savo tapatybės ieškoti ne žemiškuose standartuose, bet Kristuje (plg. Galatams 2:20 (Mėsininkas) - "Aš buvau nukryžiuotas su Kristumi, ir dabar aš gyvenu, bet nebe aš, o gyvena manyje Kristus. O ką dabar gyvenu kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris mane pamilo ir atidavė save už mane."). Tai veda į gilią vidinę laisvę.

Kartu tampa aišku, kad "pakankamai geras" Dievo akyse nereiškia pasyvumo. Atvirkščiai, esame kviečiami plėtoti savo dovanas ir tarnauti kitiems. Svetainėje Michėjo 6:8 (Schalchter) sako:
"Jums buvo pasakyta,[5] Žmogau, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: Kas kita, jei ne elgtis teisingai, mylėti ir nuolankiai vaikščioti su savo Dievu?"
Čia tampa aišku, kad mūsų gyvenimas turi prasmę, kuri pranoksta klausimą, ar esame "pakankami". Jis susijęs su atsidavimu, meile ir bendryste su Dievu.

Impulsai

Praktikuokite savęs priėmimą: Priimkite save kaip Dievo sukurtą ir mylimą būtybę. Išmokite būti kantrūs savo silpnybėms.

Priimkite Dievo malonę: Melskitės ir dėkokite Dievui už Jo meilę, kuri nepriklauso nuo jūsų veiklos.

Pažvelkite iš kitos perspektyvos: Paklauskite savęs, kaip Dievas žvelgia į jūsų gyvenimą, užuot leidę išoriniams standartams jus apibrėžti.

Augame tikėjime: Ieškokite galimybių pagilinti savo santykius su Dievu, pavyzdžiui, skaitydami Bibliją, melsdamiesi ar bendraudami su kitais tikinčiaisiais.

Ekskursas - Nepasitikėjimas savimi

Ji buvo jauna mokytoja, aistringai besidominti savo profesija. Ji ne tik norėjo suteikti mokiniams žinių, bet ir įskiepyti tokias vertybes kaip pagarba, sąžiningumas ir pasitikėjimas savimi. Tačiau, nepaisant jos pastangų, ji visada jautė, kad nėra pakankamai gera.

Kiekvieną dieną ji sau užduodavo tuos pačius klausimus: "Ar tikrai gerai atlieku savo darbą? Ar nusipelniau šio darbo? Ar mokiniai iš manęs apskritai ko nors išmoko?" Ypač kai pamoka nepavykdavo taip, kaip buvo suplanuota, arba kolega ją kritikuodavo, ji abejodavo savimi.

Ji matė savo kolegą, kuris, atrodė, be vargo motyvuoja kiekvieną mokinį. Jos pamokos buvo įdomios, mokiniai kabojo ant kiekvieno jos žodžio, o tėvai ją labai gyrė. Ji klausė savęs: "Kodėl aš negaliu būti tokia? Kodėl aš nesu tokia gera?"

Ji taip pat jautė spaudimą asmeniniame gyvenime. Socialinėje žiniasklaidoje ji matė draugus, kurie, regis, viską kontroliuoja: tobula karjera, laimingi santykiai, visavertis gyvenimas, neįtikėtinai gražios atostogos. Kaskart pamačius šiuos vaizdus, jos viduje vis stiprėjo mintis: "Manęs nepakanka".

Vieną dieną, po varginančios savaitės, ji išsekusi atsisėdo ant suoliuko mokyklos kieme. Prie jos priėjo klasės mokinys ir nedrąsiai tarė: "Aš tik norėjau tau padėkoti. Dėl tavęs aš vėl tikiu savimi. Anksčiau maniau, kad esu kvailas, bet tu man parodei, kad galiu tai padaryti!"

Ji buvo be žodžių. Kaip jis iki to priėjo? Ji buvo tik vidutiniokė! Tačiau šio mokinio akyse ji padarė TAI.

Vakare ji skaitė Bibliją ir rado Izaijo 43:1 „O dabar taip sako Viešpats, kuris tave sukūrė, Jokūbai, ir suformavo, Izraeli: "Nebijok, nes aš tave atpirkau! Aš pašaukiau tave vardu; tu esi mano.„
Ir tada, tarsi jai būtų reikėję dar vieno patvirtinimo, ji susidūrė su 2 Korintiečiams 12:9 „Jis man tarė: "Tegul tau užtenka mano malonės, nes mano galia tobulėja silpnume. Todėl verčiau girsiuosi savo silpnybėmis, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.„.

Ji suprato, kad visada buvo susitelkusi tik į savo silpnybes, o ne į tai, ką jau galėjo pasiekti. Dabar ji suprato, kad reikia ne būti tobulam, bet duoti viską, ką gali geriausio, ir pasitikėti, kad Dievas palaimins ir tai, kas tariamai yra mažai.

Nuo tos dienos ji ėmė suprasti, kad verta siekti ne savo pačios užsibrėžto tobulumo, griežto mokymo programos laikymosi iki smulkmenų, bet Dievo malonumo ir Jo kelių. Ji sutelkė dėmesį į tai, ką galėjo, o visa kita paliko Dievui.

Išvada

Klausimas "Ar esu pakankamai geras?" galiausiai yra kvietimas pamatyti savo tapatybę Dievo meilės šviesoje. Biblija mums rodo, kad mūsų vertė matuojama ne išorine sėkme ar tobulumu, bet Dievo malone ir meile.

Šioje tiesoje randame ne tik paguodą, bet ir laisvę bei padrąsinimą drąsiai kurti savo gyvenimą. Dievas sako kiekvienam iš mūsų: "Tavęs pakanka, nes aš tave myliu."